• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

Pokalbis su Ramune Trunce – geštalto terapijos praktike, šokio-judesio terapeute, psichologijos konsultante.

Su Ramune susipažinau prieš maždaug ketverius metus, kai lankiau jos vedamus psichoterapijos užsiėmimus. Tada mes visi sėdėjome ratuku, patogiai įsitaisę. Dabar daug kas pasikeitė. Vietoje Ramunė mažai tebesėdi, o jos užsiėmimų metu skamba paprasti bet tuo pačiu svarbūs klausimai: Kur link aš judu? Kas mane veda? Kas juda manyje?
Šiame numeryje kalbame apie moterų judėjimus ir sąstingius. Apie juos nelabai ką išmanau. Užtat esu įsitikinusi ir pati patyriau, kad judėjimas ir šokis turi milžinišką galią: užtenka prisiminti ritualinius šokius. Todėl kalbuosi su Ramune, kuri Lietuvai padovanojo naują šokio-judesio terapijos bangą.

Šiame numeryje kalbame apie moterų judėjimus ir sąstingius. Ką tavo gyvenime reiškia judėjimas?

R.: Pats gyvenimas man yra judėjimas. Vadinu tai savo gyvenimo tėkme. Daug dėmesio kreipiu į tai, kaip aš judu, kokiu ritmu, kur apskritai aš judu ir ką su tuo judesiu noriu daryti. Judu kartu su manyje kylančiais impulsais ir norais. Galiu pasakyti, kad tai nėra taip lengva. Buvo nemažai momentų mano gyvenime, kai aš stabdydavau manyje kylančius gražius impulsus, nes... nepatogus momentas, ką pagalvos kiti?! O dabar kyla vidinis impulsas ir aš leidžiu jam tapti judesiu, tiesiog seku juo. Ir tame yra daug džiaugsmo, daug pasitenkinimo. Viskas vyksta paprastai ir natūraliai. O judant su norais, kurie reikalauja iššūkio, prasiplečia ribos.

Kai susipažinome, praktikavai geštaltą. Kaip tavo gyvenime atsirado šokio-judesio terapija?
  
R.: Geštalto terapija yra labai šauni ir pamatinė, ir aš ja tebesinaudoju, nes šokio judesio terapija yra šokis + psichologija. Po kiekvieno pratimo mes kalbamės apie tai, ką pajaučiame, ką atrandam. Ir tai iš esmės yra geštalto terapija, susijusi su savęs suvokimo didinimu. Tačiau geštaltas yra tokia labiau statiška, kalbėjimosi terapija ir praktikuojant šitą kryptį man trūko judesio. Man norėjosi padaryti kažką daugiau, negu sėdėti ratu. Dirbant geštalto metodu ir vedant grupes, aplankydavo vizijos, kad staiga viskas pasikeičia, atsiranda daugiau veiksmo, judesio. Intuityviai jutau, kad yra efektyvesnis metodas, taip pat susijęs su „čia ir dabar“ momentu.

Kaip apibūdintum šokio-judesio terapiją? Kur slypi jos terapinė galia?

R.: Trumpai šokio-judesio terapiją galiu apibūdinti trim žodžiais: iššūkis, resursas ir žinia.
Iššūkis leisti sau judėti taip, kaip norisi, autentiškai, kaip veda kūnas, leisti kitiems save pamatyti. Priimdami šiuos iššūkius, praplečiame savo ribas. Tačiau viskas vyksta tik savanoriškai.
Praplėsdami ribas, atskleidžiame savyje naujų resursų, kurių anksčiau nebuvome pastebėję. Šokis gali būti tik pradžia, leidžianti atskleisti visą talentų lobyną žmoguje. Resursas yra ir tai, kad šokis atpalaiduoja arba suaktyvina, išvalo ir  pastiprina.
Šokis taip pat yra žinia. Jis leidžia atskleisti žmoguje tokių dalykų, kurių kitais metodais gal ir nepavyktų atskleisti. Kūno atmintis yra stipresnė nei paprastoji. Kūne glūdi visa mūsų patyriminė informacija. Per judesį ir šokį išjuda įvairiausi dalykai, kuriuos buvome užmiršę. O jiems išjudėjus atsiranda erdvės  ir galimybių naujai patirčiai, naujoms idėjoms. Šokant kartais pasiekiam labai neįprastas ir kūrybiškas sąmonės būsenas. Ir tai yra žinia mums, kad nesame tik kūnas, turintis dvasią, bet pirmiausia dvasia, esanti kūne.

Kuo šokio-judesio terapija yra ypatinga? Kuo ji išsiskiria iš kitų meno terapijų?

R.: Šokio-judesio terapijoje nėra jokio tarpininko tarp žmogaus ir instrumento, kurį mes naudojame. Dalyvauja kūnas, visas žmogus ir nėra galimybės nebūti ar nejausti. Tai yra holistinė terapija, kuri apima kaip fizinį, taip ir dvasinį bei emocinį žmogaus lygmenis.

Mokeisi šios terapinės krypties Rusijoje, nemažai keliauji. Ar užsienyje žmonės juda kitaip? Ar yra kažkokių išskirtinių lietuvaičiams būdingų judėjimo bruožų?

Kiekvienas mes judame kažkaip kitaip, nepriklausomai nuo to, kokios tautybės esame ar net kokios lyties esame. Moterys gali judėti vyrišku ritmu, o vyrai – plastiškais, švelniais judesiais. Bet apskritai, palyginus šokio-judesio terapiją Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje –  yra didelis skirtumas. Mano užsienio kolegos pastebi, kad mes, lietuviai, judame santūriau, subtiliau, švelniau, gražiau, europietiškiau. Bet jei aš žiūriu į priešingą – užsienio pusę – tai jų judesiai dažniausiai yra drąsesni, impulsyvesni, o atsiskleidimo tempas per šokio-judesio terapijos užsiėmimus yra gal dešimt kartų greitesnis nei Lietuvoje.

Su kokiais klausimais, problemomis ir poreikiais žmonės ateina į šokio-judesio terapijos užsiėmimus?

R. Labai platus diapazonas. Kažkas ateina, nes nežino, ko nori. Kažkas ateina, nes turi labai daug norų ir nežino, kur link judėti. Kažkas ateina, nes jaučia kūne įtampą. Kažkas ateina, nes nori atsipalaiduoti, pailsėti. Kažkas dėl to, kad galės judėti laisvai, nevaržomai, būti savimi.

Daug kalbėjom apie judėjimą. O kaip dėl sustingimo? Ar pastebi tipinių moterims „probleminių“ kūno vietų? Ką tau kaip terapeutei tai sako?

R.: Taip, yra tipinių kūno vietų, kurios dažniausiai mažiau juda. Gali būti staigmena, bet moterims tai dažniausiai yra galva, klubai ir pečiai.
Galvos nejudrumas yra susijęs su kontrole. Jei moterys yra aktyvios, verslios, veikiančios, jos turi bruožą viską matyti, kontroliuoti, galvoje laikyti daugybę reikalų ir problemų. Joms būna labai sunku atpalaiduoti galvą, o neatpalaidavus jos – ir visą kūną.
Moterų klubų nejudrumas kelia liūdesį. Tai dažniausiai yra susiję su giliais patyriminiais dalykais, seksualumo temomis,  intymia moterų patirtim. Klubų nejudrumas iš šalies yra gerai pastebimas, nors pačiai moteriai gali atrodyti, kad jos klubai juda ypač laisvai, atpalaiduotai. Kreipiant dėmesį į klubus, kiekviena moteris gali daug gražių dalykų apie save atskleisti. Čia dažnai glūdi neišreikštas moteriškumas.
Na, o pečiai - tai atsakomybė, našta (suvokta arbe ne) ir įvairios įtampos. Labai sveika numesti visa tai nuo savęs bent jau atėjus į užsiėmimus. Apskritai, manau, kad atsakomybės prisiėmimas šiandien tarp moterų yra proporcingai per didelis, palyginus su vyrais.

Visiškai tau pritariu. Apskritai moterų gyvenimo būdas keičiasi. Tik nežinia kuria linkme. Kiek pastebiu, moterys dominuoja psichoterapeutų klientų gretose. Ką tai reiškia? Kur mes, moterys, judame?

R.: Šiaip, galiu pasidžiaugti, kad šoka jau nebe tik moterys, bet ir vyrai. Vyriškos energijos atsvara suaktyvina ir padeda moterims atrasti savyje visai kitus dalykus. Bet taip, judančių moterų šiandien yra daugiau.
Kur mes kaip moterys judame? Manau mes judame labai teisinga linkme. Mes judame savęs, savo galimybių ir talentų atskleidimo link. Šiame gyvenime galima daug kur nukeliauti, bet artimiausias, prasmingiausias ir tiesiausias kelias yra į save. Ši kryptis yra pirminė tiek moterims, tiek ir vyrams. Manau, kad tame ir yra gyvenimo prasmė, judėti ne link ar nuo kažko tai, bet į savo vidų, atrasti pasaulį savyje, atrasti savyje viską, ko gali reikėti.

„Labai tau ačiū, Ramune, už pokalbį!“ Prieš mums išsiskirstant savais keliais Ramunė dar pridūrė, jog nors nemažai kalbėjome, bet vis dėlto šokio judesio-terapiją yra sunku perteikti žodžiais. Šokį reikia tiesiog patirti. „Kviečiu šokti ir būti judesy!” Iš mano pusės gera žinia ta, kad šokio-judesio terapijai nereikia jokio pasiruošimo, nereikia šokių partnerio, reikia tiesiog išdrįsti judėti.

Daugiau informacijos galima rasti www.patyrimoratas.lt