• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

Išskyrus keletą esminių principų, nėra vieno teisingo kelio būti žmogumi, būti lietuve, būti moterimi, taip pat nėra ir vieno teisingo kelio būti feministe.  Kiekvienas kelias į savęs ir į pasaulio pažinimą – individualus, asmeniškas, intymus.  Būtina atrasti savąjį kelią – o tam padeda dalinimasis savo istorijomis, savo patirtimis, savo gėdomis, džiaugsmais, sėkme, nuomonėmis. Savo gyvastimi.

Feminizmas man reiškia žmoniškumą – vienodų galimybių pripažinimą visiems žmonėms, neatsižvelgiant į jų lytį. Augant tradicinėje lietuviškoje šeimoje ir visuomenėje, kurioje moterys labai dažnai verčiamos į daiktus, man tai suteikė jėgų tikėti, kad vis dėlto esu žmogus.

„Auklėtoja, mes juk merginos, ateityje neprireiks, vaikus auginsim“ čiulbėdavo klasiokės, įkalbinėdamos mokytoją pakelti joms balą – juk mokslas tik dėl akių, moters funkcijos šiame pasaulyje kitokios.
„Aš bendrauju su Absoliutu, o moterys... pripažinkime, ne tiek jau daug skiriasi nuo gyvulių.“ – pareiškė klasiokas, teigdamas, kad švęsti moters dieną taip pat beprasmiška, kaip karvių ar avių.
„Yra vaikai, ir yra mergaitės. Deja, aš vaikų neturiu. Tik mergaites“ – juokaudavo tėvas, pasakodamas apie šeimą.

Feminizmas padėjo suprasti, kad visi jie ir jos – nusišneka. Padėjo vertinti tai, ką turiu: teisę gyventi ir nebūti nuosavybe, teisę pasirinkti, kuo noriu būti, teisę turėti turto ir mokytis, laisvę kurti.
Tačiau laisvė būti feministe neišvengiamai įtraukia ir atsakomybę tokia būti. Supratau, kad turiu tegu ir  tyliai, bet vis dėlto atkakliai atstovauti feminizmui. Dėl to, kad laisvė yra tik žodis, kol ja nepasinaudojama ir tai nesukelia pasekmių. Dėl to, kad feminisčių vis dar bijoma ir net daugelis moterų organizacijų vengia sieti save su nepopuliariuoju feminizmu (net ir siekdamos iš esmės feministinių tikslų, kaip pasipriešinimas patriarchatui ir moterų įgalinimas).  Jei moterys, save laikančiomis feministėmis, bijos šio žodžio – tai jo bijosime ir po 20, ir po 40 metų. Ir galiausiai dėl to, kad suvokus savo kelią, grįžti atgal į nesuvokimą, nepažinumą nebegali, gali nebent meluoti sau ir / ar kitiems. Todėl laisvė būti feministe man reiškia ir atsakomybe ja būti. Kiekvieną dieną. Su visa atsakomybe ir džiaugsmu.

Nors ir manau, kad kiekvieno žmogaus kelias unikalus, tačiau judėti galima ne individualiai, o drauge, ir tai taip pat labai svarbu. Kartu, o ne po vieną, galima daug efektyviau ir smagiau pasiekti savo tikslus. Kartu gali veikti labai skirtingos moterys – nuo katalikių ir namų šeimininkių, iki moterų, aiškiai save tapatinančių su feminizmu. Ne visada, bet daug dažniau nei spėjama poreikiai ir siekiai sutampa. Tiek katalikės, tiek feministės piktinasi sužinoję, kad dauguma lietuvių mergaičių gauna informaciją apie lytinį gyvenimą iš pornografinių brutalų vyriškumą šlovinančių filmų. Žinoma, galutiniai šių moterų grupių tikslai skirtingi – tradicinio status quo išlaikymas ir moters išlaisvinimas, įgalinimas. Dar daugiau – negali būti vieno moterų judėjimo, kaip negali būti ir vieno politinio judėjimo. Egzistuoja partijos, skirtingos vertybės, kryptys, programos ir prioritetai. Tačiau kai kurių tarpinių tikslų galima siekti kartu, randant bendrų atramos taškų ir vertinant nuomonių skirtingumus su pagarba.

Principas „skaldyk ir valdyk“ veikia susidorojant su moterų iniciatyvumu, kaip ir valdant bet kokias mažumas. Pvz., norinti pasiekti karjeros aukštumų, moteris turi elgtis pagal vyrų verslo / karjeros darymo taisykles ir vengti solidarizavimosi, užsienietis, norintis įsitvirtinti Lietuvoje, turi išmokti lietuvių kalbą ir bent iš dalies perimti kultūros taisykles, o homoseksualas turi demonstruoti heteroseksualų „normalumą“ ar bent jau aseksualumą. Vienam mažumos nariui/narei, kaip tokios mažumos atstovui/atstovei, retai ir tik kaip pateikiant kaip pavyzdinę, išskirtinę išimtį teleidžiama „pakilti“ iki daugumos aukštumų, nusipelnyti pripažinimo, priėmimo. Visai mažumai kaip grupei „pakilti“ iki lygaus daugumai lygmens, t.y. gauti identiškų teisių ir galimybių nevalia, bet labai prašom pakeisti kailį ir bandyti po vieną. Susiskaldžiusioms ir suvaldytoms, įžengti į galios struktūros aukštumas leidžiama. Bent dėl madingo įvairovės palaikymo vaizdelio. Nepasiduokime skaldymui, priešinimui, kasdieniam smegenų plovimui. Mes nusipelnėme pagarbos už buvimą savimi, o ne tuščių paguodos prizų „už prisitaikymą.“

Tam, kad moterų judėjimas nesustingtų, jis turi būti gyvas ir virti. Bet kokia socialinė santvarka bei siekis ją patobulinti veiksmingas tik esant gyvam ir aktyviam jos narių dalyvavimui. Galios delegavimas, jos atidavimas išskirtiniams sprendimų priėmėjams, veda į neišvengiamą galios korupciją. Tai suardė komunizmą, žlugdo demokratiją ir daugelį kilnių idėjų ir iniciatyvų tiek Lietuvoje, tiek kitose galios delegavimu be tolesnio aktyvaus dalyvavimo tikinčiose sistemose.

Gyvybei reikia asmeniškumų, reikia atvirumo. Ugnis dega ne dėl nelygybę įrodančios statistikos ar racionalizavimo, o dėl to, kad seki tuo, kas pagal širdies balsą yra teisinga. Ne diskursas, o paprastas atviras kalbėjimasis veda prie atsivėrimo, svarbių tikslų nusistatymo, vidinių sprendimų priėmimo. Ne galios delegavimas, o savęs suvokimas, kaip turinčios tą jėgą ir galią, kaip geriausiai išmanančios savo gyvenimą, padeda ne tik kiekvienai moteriai, bet ir visuomenei gyvuoti.

Ką gi mes galime? Pradėti kad ir nuo mažų sprendimų, kaip balsuoti už tuos ar tas, kurie atstovauja mūsų interesus. Domėtis politikų biografijomis, jų pažiūromis, ir pasinaudoti teise reitinguoti rinkimuose. Nustatyti savo standartus: netoleruoti šovinistinių juokelių savo aplinkoje, susimokėti už save pasimatymuose, užsidirbti savo pinigų, neleisti savęs skriausti, nesutikti su siūlymais perimti lėlės išvaizdą, palaikyti kitas moteris, solidarizuotis.
Žingsnelis po žingsnelio, neskubindamos ir neversdamos savęs, tačiau atsisakydamos grįžti atgal, kurstykime ir palaikykime moterų judėjimo ugnį, neleiskime žarijoms užgesti, o viralui sustingti... Atraskime, mylėkime save, vertinkime tai ką turime, aukime – po vieną ir drauge.