• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

Žiūrėdama filmą, prie kurio prisidėjo nors viena moteris (t. y. bet kurį filmą), vis pagalvoju, ar egzistuoja toks darinys kaip „moteriškas“ kinas? Tarkim, moterų kūrėjų sulipdyti filmai, filmai apie moteris ar tiesiog feministinio kino pavyzdžiai – kuo ypatingi juose rodomi moters paveikslai? Ar jie skiriasi nuo įprastame (meinstryminiame) kine dominuojančių stereotipinių moters vaizdinių?

Sakyčiau, pagrindinis skirtumas yra tavo savijauta – kaip jautiesi toje erdvėje, kurią aplinkui save kuria filmas, kokia nuotaika persmelkia žiūrint, kaip sekasi susitapatinti su filmo herojėmis. „Moteriškas“ kinas verčia gerai jaustis savo kailyje, nes nebruka plačiai vartojamų, bet sunkiai įgyvendinamų (išvaizdos, asmenybės bruožų) standartų. Arba paprasčiausiai nenervina. Jį žiūrėdama gali be didesnių trikdžių susitapatinti su pasakojama istorija ir personažais, žiūrėjimas nedirgina kritiškos akies, nereikalauja išjungti mąstymo ir plaukti pasroviui su masinėse medijose kasdien vartojamais, pagal vyraujantį kanoną išpreparuotais moters (ir ne tik moters) įvaizdžiais. Tokiuose filmuose moteriški personažai turi šį tą daugiau negu tik gundantį ir/arba gimdantį kūną.

Koks tas „kitoks“ kinas? Na, jis kur kas dažniau bus autentiškas, autorinis, nepriklausomas ir eksperimentinis negu kad meinstryminis, t. y. holivudinės tradicijos kinas. Bet tai tikrai ne universalus kriterijus. Nes ir pastarajam kine kuris laikas pasitaiko kritišką akį pamaloninančių pavyzdžių, kad ir Sephen‘o Daldry „Valandos“ (The Hours, 2002) (http://www.imdb.com/title/tt0274558/). Filmas pagal Virginios Woolf gyvenimo detales ir jos kūrinių fragmentų mozaika. Netgi būtų galima pasakyti – filmas, ekranizuojantis Woolf kūrinių nuotaiką. Mrs. Dalloway said she’d buy the flowers herself. Tai vienas tų atvejų, kai beveik fiziškai įsigyveni į filmo kuriamą erdvę ir nejučia susitapatini su daugeliu kaip niekur kitur dominuojančiame kine spalvingų ir gyvų moteriškų kinematografinių herojų.

Vis dėlto išimtis tik patvirtina taisyklę, nes net talentingos scenaristės, režisierės, prodiuserės ir aktorės, patekusios į dominuojančio kino-verslo sferą, dažniausiai priverstos taikytis prie joje vyraujančių kanonų, kuriuose autentiškų idėjų raiškos galimybė labai ribota, nes viskas vyksta pagal atidirbtus ir pelną garantuojančius filmo darymo šablonus. Pačių moterų rankomis konstruojami neadekvatūs moters vaizdiniai. Stereotipiški ir pasyvūs, bulimiškai vartojantys kūnai. Gundantys, bet neugdantys kritinio žvilgsnio į dirbtinį moteriškumą.

Kita galimybė – pabėgimas į sunkų, nepelningą, bet, matyt, nuoširdesnį kino pasaulį. Tai yra nekomercinio, nepriklausomo, rizikingo kino kūryba. Skirta išrankesniam žiūrovui, pasirengusiam kritiškai mąstyti, priimti naują ar tiesiog kitokį vaizdavimo būdą. Nekomerciniame kine kur kas daugiau erdvės nukrypimams nuo stereotipo bei marginalioms idėjoms. Čia šliejasi ir eksperimentinis, ir feministinis kinas, ir alternatyvios moters įvaizdžio konvencijos. Be to, šios rūšies kine kur kas daugiau erdvės aktyviai kuriančiai moteriai ir jos autentiškoms patirtims. Nereikia apsimesti, kad nepriklausomas kinas tiesiogiai atspindi tikrovę, vaizduoja dalykus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra – aišku, moters vaizdinys čia taip pat konstruojamas, sąmoningai arba intuityviai. Gal tiktai nuoširdžiau, su didesne autentiškų būsenų, aktualių problemų ir kritiškos akies nenervinančio rezultato galimybe.

Nekomercinio kino lentynoje nemažai filmų galiu pavadinti „moterišku“ kinu – nuo XX a. penkto dešimtmečio Mayos Deren eksperimentų iki… kad ir, pavyzdžiui, dabartinių LMTA studenčių darbų. Toks yra paprastas ir geras Dovilės Šarutytės trumpametražis „Aš tave žinau“, matytas pernykštėj „Scanoramoje“ – tikras, nuoširdus, autentiškas ir kokybiškas įspūdis, paprastutė mokyklinė istorija iš moteriškos (ar gal greičiau mergaitiškos) patirties perspektyvos. Mano nuomone, tai vienas iš lietuviškam kinui vilčių teikiančių momentų. Ir ypač viltingų Lietuvos kino moterų bendruomenei.

Tai vis dėlto, kas yra tas „moteriškas“ kinas? Į klausimą gal konkrečiau atsakytų feministinė kino teorija, kruopšti kameros žvilgsnio ir moters įvaizdžio analizė. Bet atsakymas kartais kur kas paprastesnis, tiesiog intuityvus, anapus bet kokios teorijos. „Moterišką“ kiną dažniausiai kuria moterys, bet gali ir vyrai. Jis dažniausiai nepriklausomas, bet jo apraiškų gali būti ir Holivude. Tai gali būti dokumentika, trumpas ar ilgas metražas, smėlio arba molio animacija, forma visiškai nesvarbi, nes svarbiausia – gerai jaustis. Atpažinti autentiškas patirtis ir gerai jaustis filmo erdvėje.