• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

Doing Gender in Media, Art and Culture. Ed. by Rosemarie Buikema and Iris van der Tuin. – Routledge, 2009. 291 p.

1636 m. moteris pirmą kartą peržengė universiteto slenkstį. Tačiau fiziškai ji liko nematoma auditorijoje – nuo studentų vyrų ją skyrė uždanga. Jos vardas - Anna Maria van Schurman, ji buvo olandų dailininkė ir mokslininkė. Utrechto universitetas, kuriame ji studijavo, po daugelio metų Priešakinių moterų studijų centrą pavadino jos vardu.

Lyčių studijų centras, prieš dvidešimt metų įkurtas Utrechto universitete Rosi Braidotti, tik atvykusios italės, išaugusios Australijoje, pastangomis, nuėjo kelią nuo mažo kambarėlio palėpėje, kur dirbo vos pora tyrėjų (the madwomen in the attic), iki bakalauro, magistro ir daktaro studijų programų, taip pat ir tarptautinių, bei gausių tyrimų projektų. Aplink Utrechto universitetą kuriasi feministinių, lyčių ir moterų studijų tinklai (ATHENA, AtGender ir kt.), o jo prezidentė Yvonne van Rooy Lyčių studijų fakultetą laiko deimantu universiteto karūnoje. Trumpai tariant, per tuos metus Utrechtas tapo Europos feministinių ir moterų studijų sostine.

2009 m. leidykla Routledge išleido Utrechto universitetą atstovaujančių ir jų suburtų autorių knygą Doing Gender in Media, Art and Culture, sudarytą Rosemarie Buikema ir Iris van der Tuin. Lietuviškai pavadinimas galėtų skambėti taip – „Kaip lytis kuria(si) medijose, dailėje ir kultūroje“. Ją sudaro dvi dalys: „Diskusijos“ ir „Disciplinos“. Tokią struktūrą nulemia knygos paskirtis – tai vadovėlis. „Diskusijos“ pateikia probleminius pjūvius, o „Disciplinos“ rodo atskirų jau susiformavusių ar besiformuojančių disciplinų raidos kryptis.

„Diskusijos“ pristato feministinę kūniškumo, žinojimo, vaizduotės, seksualumo, kolonializmo problematiką aptardamos vieną atvejį. Feminizmo istorija pateikiama per Simone de Beauvoir idėjas ir įvairialypius atsakus į jas (Iris van der Tuin). Kūniškumo problemą ir feministinį požiūrį į biologiją Cecilia Äsberg analizuoja pasitelkdama kiborgo figūrą. Žinojimo gamybos ir patirties santykis brėžiamas per Antigonės mito įprasminimą feministinėje tradicijoje (Sarah Bracke ir María Puig de la Bellacasa). Apie diskursyvinį tapatumo pobūdį ir tarpdisciplinines diskusijas apie tapatumo diskursyvumą Gloria Wekker pasakoja pasirinkdama meksikiečių kilmės amerikiečių feministės, rašytojos, aktyvistės, lesbietės Glorios Anzalduá kūrybą. Vaizduotės ir reprezentacijos probleminimas feministiniame lauke demonstruojamas per afrikietės iš khoikhoi genties Sarah Bartmann istoriją (Rosemarie Buikema). Pokolonijinio pasaulio santykis su (nebe)kolonizuota moterimi, „laukinės“ moters pasisavinimas dominuojančiomis kultūromis ir teorinės išsivadavimo iš jo, dalyvavimo kultūroje savo balsu galimybės aptariami pasitelkus indėnės Phoolan Devi pavyzdį (Sandra Ponzanesi). Seksualumas kaip tapsmas priešingai stabiliai savybei, queer studijų problematika pristatomi per tomboy (bachūrkė, berniukiška mergaitė) seksualumo formavimąsi paauglystėje (renée c. hoogland).
Kiekvieną dalies poskyrį lydi klausimai ir užduotys. Ne viena(s) mūsų skeptiškai žiūri į tokią vadovėlių struktūrą, ir kyla nemenka pagunda praleisti šį vadovėlio žanro „formalumą“. Tačiau pamėginkite atsakyti į kai kuriuos:

- Ar feminizmas yra minimas Jūsų studijuojamoje programoje? Jei atsakymas neigiamas, kodėl, Jūsų manymu, taip yra? Jei teigiamas, su kuo feminizmas yra siejamas? Atsakydami į klausimą naudokitės įvadiniais vadovėliais, skirtais pirmam kursui (p. 22). [Šioje vietoje siūlau prisiminti filosofijos, meno istorijos, literatūros teorijos, komunikacijos, socialinių ir politinių teorijų ir panašių disciplinų „įvadus“ ir „pagrindus“, kuriuos esate išklausę].
- Kaip feministinės pakraipos teorijos prisideda prie diskusijų apie religiją ir pamaldumą? (p. 53)
- Kokios mokslinės prielaidos dominuoja jūsų disciplinoje? Pagal ką jūs apie tai sprendžiate? (p. 69)
- Nueikite į etnografijos muziejų ir parašykite esė apie reprezentacijos pragmatiką, t.y. apie objektų eksponavimo būdą (p. 84).
- Ar manote, kad kolonijas žyminčios ribos vis dar veikia pasaulio tvarką, pvz., „civilizacijų susidūrimo“ diskursą? Ar sutiktumėte, kad kolonializmas sudaro globalizacijos esmę? Koks tuomet skirtumas tarp šių dviejų reiškinių? (p. 98)
- Koks yra svarbiausias skirtumas tarp queer studijų ir lesbiečių/gėjų studijų? Patyrinėkite, ar Jūsų šalyje yra universitetų, siūlančių tokias studijas (p. 113).

„Diskusijų“ dalis aptaria, kaip tam tikros šiuolaikinės kultūros praktikos arba gerai žinomi praeities epizodai, aptarti naujame kontekste, provokuoja, keičia, atnaujina akademines feministines ir/arba lyčių diskusijas. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius. Anne-Marie Korte kalba apie atlikėjos Madonnos vaidybinį nu(si)kryžiavimą scenoje turo „Išpažintis šokių aikštelėje“ programoje ir klausia, kas yra svarbiau aistringuose ginčuose dėl jo – tai, kad popkultūra nusavina sakralius simbolius, ar tai, kad nukryžiuojama moteris ir menininkė.  Anneke Smelik aptaria šiuolaikinį kiną ir (kiek netikėtai) padaro išvadą, kad klasikinės feministinės kino teorijos sąvokos (pirmiausia „vojeristinis“ ir „narcisistinis“ žvilgsnis) „nebeveikia“ nagrinėjant kai kuriuos filmus, pvz., „Larą Kroft“, „Nužudyti Bilą“, „Eilinė Džein“ ir kt. Geertje Mak ir Berteke Waaldijk grįžta prie gerai žinomos „žinomiausios pasaulyje slaugės“ Florence Nightingale istorijos, kuri, pasakojama vien iš lyčių vaidmenų perspektyvos, yra vienišos herojės žygdarbis. Tačiau susiejus lyties dimensiją su klasės, tautos ir pilietybės, tampa pasakojimu apie tai, kaip ji dalyvauja ir veikia pilietiškumo ir tautiškumo diskursus.
Baigia knygą vieno skyriaus dalis „Penas mąstymui“ – Rosi Braidotti straipsnis apie Dympną, VII a. airių kilmės šventąją. Po motinos krikščionės mirties tėvas pagonis ima ieškoti tokios pat gražuolės, ir jo žvilgsnis nukrypsta į paauglę dukterį. Dympna pabėga į Gheel miestelį dabartinėje Belgijoje, įkuria bendruomenę, gelbstinčią prievartos aukas, dažniausiai moteris, pamišėlius, lunatikus, epileptikus. Tėvas ją visgi suranda tik tam, kad išgirstų jos neigiamą atsakymą, ir įtūžęs nukerta jai galvą. Gheel per amžius garsėjo sveikatos stebuklais, o ligoniai Dympnos įkurtoje bendruomenėje gyveno kartu su vietiniais gyventojais, padėdami ūkininkauti. Dympnos statulėlė vaizduoja ją atsirėmusią į nuleistą kardą vienoje rankoje ir laikančią knygą kitoje. Kaip dažnai nutinka feministiniuose tekstuose, šv. Dympna yra sykiu autobiografinio ir akademinio diskurso dalis. Ji yra pačios Braidotti gyvenimo kelio ir patirčių ženklas, tampantis išeities tašku diskusijoms apie nuolankios dukterystės išsižadėjimą, siekiant savojo kūrybinio kelio; apie individualų veiksmą keičiant institucijas; apie produktyvią svetimšalystę ir kintančią pilietiškumo sampratą bei kitus dalykus.
Gera knyga. Skaitykite.

Iki šiol aš kalbėjau apie ją tarsi tai būtų visiškai natūralus dalykas – sekti, kas vyksta pasaulyje, ir pristatyti įdomias studijas lietuvių skaitytojoms. Tai natūralu, jei ne vienas „bet“. Bet: visiškai neaišku, į kokį lietuvišką kontekstą ji turėtų nukristi. Su kokiais tekstais galėtų sukurti poleminį santykį arba sąjungą. Galų gale – kaip visa tai turėtų skambėti lietuviškai (pradedant pavadinimu). Mes galime susikurti tokį pasaulio vaizdą, kuriame jei mes skaitome kuria nors kalba, mes jau dalyvaujame tame minties lauke. Bet tai mes – individualiai ir virtualiai – migruojame. Visgi kol kažkas nepasakyta ir neperskaityta lietuviškai, kol nesusiginčyta, neišsibarta ir (ne)atrasti teoriniai kompromisai lietuvių kalba, kol tekstai netapo privalomų skaitinių savąja kalba sąrašu universitetinėse programose, pagal kurias mokėsi ne viena studentų karta, tol tai netapo mūsų kultūros dalimi.

Toks ir yra feminizmo ir lyčių studijų Lietuvoje atvejis. Mes neturime pagrindinių tekstų vertimų. Kol gyvavo Atviros Lietuvos fondo vertimų programa, spėjo išeiti tik Simone de Beauvoir „Antroji lytis: faktai ir mitai, išgyventa patirtis“ (Pradai, 1996), „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ (Pradai, 1995, sud. Karla Gruodis), Toril Moi „Lyties/teksto politika: feministinė literatūros teorija“ (Charibdė, 2001) ir Jean Bethke Elshtain „Vyro viešumas, moters privatumas: moterys socialinėse ir politinėse teorijose“ (Pradai, 2002). Jei ką ir praleidau, tai vieną kitą knygą. Dar yra išėję pora lietuvių autorių straipsnių rinkinių, paprastai sunkiai prieinamuose universitetiniuose leidiniuose. Apie socialinės politikos ir darbo rinkos pasiskirstymo ataskaitas nekalbu – jų yra. Tačiau konceptualizuojantis žodynas reikalauja savosios bibliotekos, bibliotekos tiesiogine to žodžio prasme. Turi būti bent kelios lentynos, kuriose stovėtų pagrindinės feministinės teologijos, feministinės kino ir dailės teorijos, feministinės psichoanalizės ir filosofijos, feministinių gamtos mokslų, kūniškumo ir queer studijų ir daugybės kitų sričių knygos.
Kitaip bus sunku atsakyti į vadovėlio formuluojamus klausimus. Gal bent „Feminizmo ekskursus“ iš naujo suredaguotume ir išleistume pridėję naują antrą tomą?