• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

1988 metais Deniz Kandiyoti parengė straipsnį Bargaining With Patriarchy [Derybos su patriarchatu], norėdama išsiaiškinti, kokias strategijas patriarchalinių santykių krizės akivaizdoje renkasi moterys? Tyrinėdama Subsacharinėje Afrikoje gyvenančių moterų kasdienybę, mokslininkė atrado daug kolektyvinio pasipriešinimo pavyzdžių, įrodančių, jog kova su kolonistų įtvirtintomis patriarchalinėms normoms yra tikrai įmanoma. Tuo tarpu Artimųjų Rytų, Pietų bei Rytų Azijos kultūrose moterims pasirodė esančios būdingos visai kitokios strategijos. Tam, kad garantuotų savo išlikimą pariarchalinėje sistemoje, jos naudojo įvairius spaudimo būdus. Manipuliuodamos sūnų bei sutuoktinių jausmais, lavino tarpasmeninių santykių strategijas, kurios praplėsdavo atskirų moterų galimybes ir sustiprindavo jų saugumą, tačiau nedaug ką tepakeisdavo sistemoje. Moterų galios ir statuso pokyčių cikliškumas [kai beteisė marti suaugus sūnums tampa marčiomis manipuliuojančia anyta], sąlygojo tai, kad moterys pačios aktyviai dalyvavo [ir tebedalyvauja] jų pavaldumą įtvirtinančios sistemos palaikyme.

Kalbėdama apie Jungtines Amerikos Valstijas, D. Kandiyoti teigia, jog garsesni reikalavimai suteikti didesnę socialinę ir ekonominę autonomiją moterims pasigirdo šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, būtent tuomet, kai pasireiškė ryškūs patriarchalinės tvarkos krizės simptomai – vyrai ėmė vengti tradiciniam šeimos maitintojui būdingų įsipareigojimų, o nesantuokiniai jų ryšiai tapo vis labiau kultūriškai priimtini [šia padėtimi išmoningai pasinaudojo Play Boy žurnalo kūrėjai, susikrovę milžiniškus turtus].

Tuo metu kito ir šeimos struktūra, nepaisant kryptingų ideologų pastangų įtvirtinti vyro-maitintojo ir moters-namų šeimininkės modelį [jį diegė įvairūs ekspertai: psichologai, gydytojai, konsultantai, politikai, kunigai]. Vyro-tiekėjo sistemos nestabilumo akivaizdoje, D. Kandiyoti nuomone, moterys pasirinko dvi skirtingas strategijas – kilo feministinis ir antifeministinis judėjimai. Vienos pradėjo kovoti už lygias politines ir ekonomines galimybes, kitos – už galimybę likti namuose ir stengėsi kaip galima labiau susaistyti vyrus. Antifeminizmui būdingas noras grąžinti moteris į namus virto siekiu atstatyti senąjį patriarchalinį sandėrį, kuomet mainais į pavaldumą ir ištikimybę tradicinėms vertybėms buvo reikalaujama besąlygiškos globos. Tokį požiūrį sąlygojo (ir tebesąlygoja) moterų nesaugumas. Tačiau paradoksalu yra tai, kad netikrumas, kurį moterys patiria patriarchalinėje visuomenėje, kai kurias jų skatina dar labiau ginti diskriminuojančią sistemą.

Kokių reakcijų socialiniai pokyčiai sulaukia Lietuvoje? Kokių strategijų santykyje su patriarchatu laikosi mūsų moterys? Prisiminkime kelias 2008 metų politines iniciatyvas:
• Seimas patvirtino Valstybinę šeimos koncepciją;
• sustabdė Apsaugos nuo smurto šeimoje koncepcijos priėmimą;
• ėmėsi svarstyti Gyvybės prenatalinėje stadijoje apsaugos įstatymo projektą.

Kas vienyja visus šiuos projektus? Visų jų iniciatorių ar rėmėjų gretose buvo moterys, savo rankose laikančios galingus įstatymų leidimo svertus... Tačiau šioms iniciatyvoms taip pat oponavo moterys – parlamentarės ir paprastos, prie Seimo protestavusios pilietės.
Seime, pristatant Valstybinės šeimos paramos koncepcijos projektą, buvo išsakyta tokia nuomonė (LSDF): „Noriu paklausti konservatorių, ar norite mus sugrąžinti į XIX amžių? Ar norite sugrąžinti Veronikos paskenduolės laikus? Benkartus pavainikius? Ar jūs norite grąžinti moteris kurstyti šeimos židinį? Nors puikiai žinote, kad iš vienos algos šiandien šeimai neįmanoma išgyventi. Kubilius puikiai susipažinęs su Lisabonos strategija, bet siūlo nesąmones – moteris auginančias vaikus laikyti namuose iki septynerių metų. Taigi, kadangi įstatymas labai moralus, siūlau, kad už šį įstatymą gali balsuoti tik vieną kartą tuokęsi, ištikimi savo sutuoktiniams ir dorai vaikus išauginę Seimo nariai“.

Galime nujausti, kad šis pasiūlymas nebuvo priimtas, tačiau Paramos šeimai pagrindų įstatymo projekto aiškinamajame rašte atsirado toliaregiška įžvalga, jog „Lietuvos visuomenės atskirose grupėse gali kilti nepasitenkinimo dėl aiškaus prioriteto suteikimo tradicinei šeimai. Tai gali būti bandoma traktuoti kaip konstitucinio lygybės principo pažeidimas. Įstatymo projekto rengėjų nuomone tai būtų netikslus argumentas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija išskirtinai pabrėžia šeimos svarbą ir valstybės paramos jai būtinybę“.

Sveikintinas parlamentarų noras paremti šeimą, formuojant ilgalaikes strategijas. Tačiau netoleruotina tai, jog Valstybinėje šeimos koncepcija įteisino vienišų ar netekėjusių moterų ir jų vaikų diskriminaciją bei stigmatizavimą, pažeidžiant tiek Lietuvos piliečių konstitucines teises į privataus gyvenimo neliečiamybę, tiek įsipariegojimus, įtvirtintus tarptautinėse vaikų, moterų teisių konvencijose. Koncepcijoje valstybė pripažįsta ir įsipareigoja ginti tik vyro ir moters santuoka sudarytos šeimos teises, nepaisant fakto, jog daugiau nei 50 proc. porų išsiskiria, todėl lieka daug vienišų tėvų [dažniausiai moterų], per 30 proc. vaikų gimsta ne santuokoje, o sustiprėjus ekonominei migracijai, vaikų globa tampa ne tik tėvų rūpesčiu. Šis politinės minties „šedevras“ ignoravo ir Lietuvos įsipareigojimus Kairo konferencijos Veiksmų programai, kurioje pabrėžiama, jog formuojant paramos šeimai politiką, ypač svarbu atsižvelgti į sparčius demografinius ir socioekonominius pokyčius, kurie daro įtaką šeimų gyvenimui, jų sudėčiai ir struktūrai, taigi raginama įvertinti šeiminių formų pliuralumą, ypatingai didėjantį vienų vaikus auginančių asmenų skaičių ir nediskriminuoti įvairios struktūros šeimų, o visokeriopai padėti žmonėms puoselėti ir išlaikyti jų sukurtas šeimas. Taip, šeimos politika turi būti nukreipta į šeimos gyvenimo stiprinimą, tačiau pagrindiniu jos tikslu turėtų tapti asmens gerovė, suteikiant pagalbą tiems, kam jos labiausiai reikia ir nestigmatizuojant žmonių, pasirinkusių įvairius šeiminio gyvenimo būdus.

Didelį tiek Lietuvos, tiek užsienio bendruomenės nerimą sukėlė pasiūlymas priimti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą [žinome, kad buvo jį entuziastingai parėmusių parlamentarių], kuriuo kėsinamasi į moters kūno vientisumą, atimama galimybė apsispręsti dėl savo pačios likimo, nepaisant to, jog abortų praktiką skatina ne moterų užgaidumas, o švietimo spragos, smurtas šeimoje, dažnai neatsakingas vyrų partnerių elgesys, lytinė prievarta, skurdas, kuris užgula visų pirma moterų pečius. Jeigu įstatymų leidėjų valia iš moterų bus atimta teisė į savo kūną, gyvenimo planavimą, sveikatą ar net gyvybę, apie kokias kitas fundamentalias žmogaus teises ar lygias galimybes dar galima bus kalbėti? Jokioje demokratinėje visuomenėje moterys negali būti verčiamos gimdyti prieš savo valią, bet ar Lietuvos demokratija išlaikys šį egzaminą? Ar šį egzaminą išlaikys Lietuvos moterys, pasirašančios sandorius su patriarchija?

Ar tikėdamosis saugumo mainais į apsisprendimo laisvę dėl nėštumo, atsisakydamos galimybės siekti karjeros, saugodamos taip vadinamas tradicines šeimos vertybes, mes išties apsaugosime save ir savo dukras nuo smurto, skurdo, diskriminacijos. Ar tokie sandoriai tikrai padės sukurti saugią ir visavertę visuomenę ir padarys mus laimingomis?