• Naujienos
• Apie Dilgėlę
• Renginiai
• Vaizdai
• Kontaktai

• Dilgėlė nr. 1

   Ar pastebėjote, kad Lietuvoje pastaruoju metu moteris auklėja visi, kas netingi: politikai, ministerijų klerkai, žurnalistai, filosofai, ginekologai, farmacininkai, edukologai, bažnytininkai ir jų sekėjai. Auklėdami moterims priekaištauja – moterims parūpo lyčių lygybė, karjera, lygios galimybės visuomenėje. Jos nenori gimdyti ar gimdo per vėlai. Jos griauna šeimą, jos kelia žmonijos išnykimo grėsmę. 

 
    Seime siekiama įstatymo vinimis  sukalti santuokos ir šeimos sutapatinimo dogmą. Lietuvos mokykloms norima įpiršti skaistybės, lytinio susilaikymo, jaunimo „vaizduotės higienos“  arba lytinio švietimo kontrolę. Kai kurie Seimo nariai siūlo pataisas leisti Lietuvos jaunuoliams pradėti lytinius santykius nuo 16 metų, kai tyrimais nustatyta, jog Lietuvoje berniukai lytinius santykius pradeda nuo 13, 4 metų, o mergaitės nuo 13,6 metų.

    Seimo homofobai dėl žinių stokos vis dar nesugeba suvokti, kad tarptautiniai ir nacionaliniai įstatymai įpareigoja gerbti žmogaus teises, žmogaus lytines teises, lytinių mažumų teises. Kai kurių Seimo narių ypatingas susidomėjimas žmogaus lytiškumu leidžia daryti prielaidą, kad  jie patys yra lytiškumo vergai. Todėl nenuostabu, kad jie reikalauja riboti, drausti informaciją apie lytiškumą, bausti  žmones už tai, kad jie yra lytinės būtybės.

       Nesuvokdami, kad žmogaus lytiškumas yra viena esminių individo asmenybės formavimo komponentų, kad žmogaus lytiškumas grindžia individo kūrybiškumą, gyvenimo džiaugsmą ir gyvenimo geismą, konservatoriškos, katalikiškosios mąstysenos gynėjai akcentuoja žmogaus prigimties nuodėmingumą ir savo įtūžį kreipia į moteriškąją giminę. Lietuvos visuomenėje jau  paskleista žinia, jog, apeinant Seimą,  bus siekiama Sveikatos apsaugos ministerijoje sukurti medicininę normą, kuri įgalins ginekologus atsisakyti nutraukti nėštumą. O tai reiškia, kad moterims teks gimdyti prievarta, kad moters pasirinkimas planuoti šeimą, moters teisė į savo kūną  Lietuvoje neteks reikšmės. Kad moterys Lietuvoje taps politikų ir klerikalų aukomis, kad bus pažeista esminė moters teisė – teisė būti savimi, teisė pačiai spręsti kaip gyventi, kokį asmeninį gyvenimą kurti, kada kurti šeimą, kada gimdyti ir kiek vaikų susilaukti. Iškils nelegalių ir nesaugių abortų grėsmė, padaugės paliktų kūdikių gyvybės langeliuose. 

    Gyvename XXI amžiaus pradžios katalikiškoje Lietuvoje, kur šiuolaikiniais mokslo tyrimais atskleista, kas yra feministinis arba moterų (lot. femina – moteris)  judėjimas. Kokia yra moterų judėjimo pakraipų – liberaliojo, radikalaus, marksistinio, postmodernaus ir ecofeminizmo – esmė. Turime Lygių galimybių įstatymą, Lygių galimybių kontrolierės tarnybą, vieni pirmųjų pasirašėme Europos Sąjungos sutartį, kurioje lygios galimybės yra  pamatinės ES vertybės. Tačiau vėl ir vėl Lietuvos moterys politikams ir visuomenei turi įrodinėti, kad jos turi teisę naudotis lygiomis galimybėmis, kad jos turi teisę laisvai reikšti mintis, aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, skleistis kūrybinėje profesinėje veikloje, derinti šeimos ir profesinį gyvenimą.

   Tai yra todėl, kad Lietuvos moterys nėra solidarios, kad jas skaido politinė ideologija, religiniai tikėjimai, tautiniai, etniniai, išsilavinimo, socialinės padėties, amžiaus, sveikatos būklės  skirtumai. Tai yra todėl, kad kai kurios moterys keičia savivoką,  kai jos patenka į valdžią: jos tarsi virsta belytėmis būtybėmis, pamiršta iki šiol Lietuvoje ir Europos Sąjungoje egzistuojančią moterų diskriminaciją – gaunamus mažesnius nei vyrai atlyginimus, didesnę atsakomybę už šeimą, moteris smurto ir prekybos žmonėmis aukas, menką moterų skaičių reikšminguose vadovaujančiuose postuose, miesčioniškosios žiniasklaidos, filmų ir verslo industrijų  peršamus „moteriškumo“ ir „vyriškumo“ stereotipus.

    Įgyvendinant lygių galimybių politiką, išskirtinai kalbėti apie vieną, moteriškąją,  lytį būtų neteisinga. Tačiau tai daryti būtina, jei laikysimės sampratos, kad istorinė praeitis grindžia dabartį, kad istorijos pamokos padeda išvengti dabarties klaidų. Lietuvos visuomenei ir ypač augančiajai kartai reikia priminti istorinę lyčių nelygybę, moteriškosios lyties bei lytinių mažumų diskriminaciją tam, kad Lietuvoje būtų gerbiamas žmogus nepaisant lyties, kad nebūtų jauniems žmonėms peršama mintis, jog jie turi gėdytis savo lytinės prigimties. Kad jauniems žmonėms visuose švietimo lygiuose būtų aiškinama būtinybė suprasti savo prigimties sudėtingumą, išmokti gerbti savo prigimtį, ją valdyti, ja džiaugtis, puoselėti kūno ir dvasios vienybę.

   Moterų solidarumo, moterų judėjimo įstatymais nesutelksime. Moterų solidarumas gimsta iš moters išprusimo, išminties ir suvokimo, kad moterys turėjo ir turi bendrą likimą, kurį visuomeninėse sanklodose klostė ir vis dar klosto vyriškoji giminė. Noriu tikėti, kad XXI amžius taps moterų intelekto, moterų kūrybiškumo realaus pripažinimo, lyčių ir lygių galimybių amžiumi.