Apie Dilgėlę
 

      Feminizmas mirė, feminizmas nemirė, feminizmas prisikėlė...diskusijos bei ginčai dėl feminizmo likimo rodo, kad ši tema vis dar nėra išsemta tik įgija vis kitokį pavidalą. Vis dėlto, įdomu yra tai, kad feminizmas tarsi yra atsiejamas nuo mūsų pačių tokiose diskusijose. Kai kalbame, kad feminizmas vis dar gyvas ar miręs, tarsi kalbame apie kažką išorėje, o ne viduje, feminizmas įgyja savarankišką pavidalą ir priklausomai nuo kiekvieno vidinių baimių bei mūsų vidinio šešėlio, įgyja vis kitą gąsdinantį pavidalą. Vieni mato – trigalvį slibiną, kiti pasiutusį šakalą, treti galbūt krūmuose drebantį kiškį. Neretai galima išgirsti nuomonių, kad feminizmas tarsi pasakų pabaisa ryja jaunas nekaltas mergeles ir atima iš šeimų motinas, žmonas, iš visuomenės  pareigingas pilietes.

 

   Ši „feminizmo“ pabaisa, be abejonės, susijusi ir su feminizmo baime, nenoru tapatintis su feministiniais siekiais, pabrėžtinu savo nefeministinių pažiūrų demonstravimu. Šią feminizmo baimę galime aptikti visur – labai klystume sakydami, kad tik vyrai bijo feminizmo ir feminisčių, didelė dalis moterų taip pat net neklausiamos, vis primena, kad ne ne jos tikrai ne feministės. Feminizmo siaurąja prasme, ir bet ko svetimo plačiąja prasme baimę galime aptikti įvairiose įstaigose ir institucijose – švietimo ir valstybinėse įstaigose, privačiose ir viešose erdvėse, troleibusuose ir autobusuose. Feminizmo baimę galime aptikti netgi moterų nevyriausybinėse organizacijose, kurios neretai kovą už moterų teises ir feminizmą supranta kaip skirtingus dalykus.

 

   Neišvengiamai kyla klausimas, o kodėl gi taip bijoma to feminizmo. O gal bijoma ne be pagrindo? Gal vis dėlto yra ko bijoti? Tačiau kaip gi jo nebijosi - feminizmas viešoje erdvėje dažniausiai yra demonizuojamas (feministės yra lyginamos su raganomis, „velnio nuotakomis“ ir visomis kitomis mitologinėmis pabaisomis), patologizuojamas (feminizmas siejamas su fiziniais, dvasiniais, psichiniais sutrikimais). Tapatindamasi su feminizmu, neišvengiamai susiduri ir su visomis jo galimomis pasekmėmis – politiniais persekiojimais, socialine izoliacija, diskriminacija ar patyčiomis. Be to, feminizmas turi ir kitas pasekmes – jis reikalauja pokyčių, kelia iššūkius, leidžia akis į akį susidurti su savo skausmingomis patirtimis, išgyventi savo vidinį pyktį bei neišvengiamą postūmį kažką keisti. Tokie pokyčiai ir naujovės nors atnešdami naujų vėjų, sukelia daug nerimo, neaiškumo, nestabilumo, kurio žmonės neretai siekia išvengti, net ir savo regreso ir stagnacijos kaina. Tiesa, feminizmo žmonės bijo dėl įvairių priežasčių. Vis dėlto, feminizmo baimę drįsčiau palyginti su nemokančio plaukti vandens baime. Bijoti tarsi yra ko, tačiau negi vanduo dėl to kaltas?

 

  Ši paplitusi feminizmo baimė ir paskatino, įkvėpė sukurti šį internetinį feministinį žurnalą "Dilgėlė", kuris sudarytų galimybę akis į akį susidurti su savo fobijomis, temomis, kurios nors ir dilgina, bet taip pat atveria galimybę tobulėjimui, augimui, pokyčiams. Nors liaudies išmintis teigia „Bijai vilko, neik į mišką“, vis dėlto, ši patarlė nekalba, o kokios gi tokio atsisakymo pasekmės. Aplenkęs mišką, išvengsi ne tik vilko, bet prarasi progą atsigerti iš stebuklingo šaltinio, neišgirsi dangiškai giedančių paukščių. Tą patį galima pasakyti ir apie feminizmą. Pasidavęs (-usi) spaudimui išvengti to, kas yra nepažįstama, atimi iš savęs galimybę tobulėti.


Kažkada vieno vakarėlio metu juokavome, perfrazuodamos vieną užrašą ant vienos Vilniaus pastato sienos „Visos yra feministės, bet tik feministės tą žino“, taigi, norint tapti feministe, pakanka tą įsisąmoninti. Vis dėlto, kalbant rimčiau ne kiekvienas ar kiekviena privalo būti feministe, bet nepraleiskite progos nors akimirką ja pabūti. Juk kaip sakoma populiariosios psichologijos vadovėliuose, „Nors vieną dieną pabūkite tuo kuo nesate, padarykite tai, ko niekada nedarėte, bent dėl to, kad rutina vėl taptų miela, o galbūt ta rutina apsivers aukštyn kojomis ir atrasite savo naująjį „aš“. Juk atrasti geriau, nei prarasti.